• Helen Davies

A Postcard From Lithuania

Updated: Nov 6, 2020

CrossFit Team Relentless Strength and Fitness (RSF)

@andrius_daskus  When I arrived in Lithuania in April, it was a few weeks before we could use the public gyms. Fortunately we had a 'gym in a box' at our workplace, although I'm not going to lie, I found doing WODs and OLY lifts on gravel (chunky gravel too) a bit of a pain (literally)... So when I was recommended to join Relentless by a fellow CrossFit girl who enjoys competing, I shunned the larger gym (that did have a sushi bar... I know, I know, error!) and rocked up at Relentless.

I hadn't lifted since March... O I lifted drift wood stumps and random other items I could get my hands on near my house, but I hadn't had a barbell in my life for a while. (you can check the 'gram for tree-stump lifting). The thing that I will recall vividly from my many memories of RSC was the greeting big-Andreu gave me as I wandered in on my first night 'wow, look at those biceps'. I was like, oh hi yes I am Helen.

I can talk you through my body image alarm bells when he said that some other day. And the second memory was agreeing to enter a competition being held in the capital city in a few weeks. I had previously missed out on my first stab at a solo competition for the 2019 European Championships (not so amazing bonus of the military is the need to be pulled away to work at short notice...). I had lost a lot of confidence since that cancellation due to several things - the main thing was I had subsequently spent most of last year training on my own. I did not have a cross fit community I felt I belonged to, so instead of marginal gains, I felt I got marginal losses.


The team (as in the members) all turn up to support (albeit the Baltic version of supporting and the standard UK/Wales version of supporting are starkly different - ie. barely any cheering or wooping...) the feeling of support and accomplishment as a group, as a community is huge. It's one in, all in. I felt so amazed that I slotted in and was able to be part of that without having to 'work my way into the group' without feeling judged or like I needed to wait to be accepted.  Just good times.


Oh, and btw, if you think the goodie bags at UK comps are good because you get a free Nocco, you need to compete in Lithuania. They know how to run a good competition folks.




Atvirukas iš….


Kai balandį atvykau į Lietuvą, buvo likusios tik kelios savaitės iki tol kol buvo galima vėl naudotis sporto salėmis. Bet mano laimei mes turėjome ‘gym in a box’ savo darbo vietoje, nors neketinu nemeluoti, kad WOD’ų bei olimpinių kėlimų atlikimas ant žvyro buvo šiek tiek skausmingas...


Bet kai viena iš mano Crossfit draugių, kuri mėgsta dalyvauti varžybose, man parekomendavo apsilankyti Relentless, aš staigiai atmečiau didesnės sporto salės variantą (nors norėčiau pastebėti, kad ji turėjo sushi barą... žinau, žinau, tai klaida!) ir nulėkiau tiesiai į Relentless.

Taigi aš nebuvau kėlusi svorių nuo kovo mėnesio... Arba gal teisingiau pasakius keldavau tik rąstelius ar tiesiog atsitiktinius daiktus, kurie pasitaikydavo man po ranka netoli mano namų. Tačiau jau ilgą laiką nebuvau laikiusi štangos savo rankose. (galite patikrinti ‘gram for tree-stump lifting).


Vienas iš įvykių, kuris man išliks atmintyje ilgam iš daugelio RSF patirtų akimirkų, yra didžiojo Andriaus pasisveikinimas, kuris įvyko mano pirmojo apsilankymo metu “wow, tik pasižiūrėk į šituos bicepsus”, o tą akimirką aš jam tiesiog atsakiau, “oh labas, taip, aš esu Helen”.

Po šio jo pasakymo, man atmintyje kilo prisiminimai, kurie yra susiję nesaugumo jausmų dėl mano kūno įvaizdžio, bet apie tai papasakoti galėsiu kitą kartą.


Antras įvykis, kuri atsiminsiu, yra sutikimas dalyvauti varžybose, kurios vyko sostinėje po  kelių savaičių. Ne paslaptis, kad savo pirmą šansą dalyvauti individualiose varžybose praleidau dėl darbo, o varžybos, kuriose ketinau dalyvauti buvo  2019 Europos čempionatas (beje ne geriausias kariuomenės aspektas, tai kad gali  būti iškviestas į darbą per labai trumpą laiko tarpą). Nuo varžybų atšaukimo praradau daug pasitikėjimo savimi, o tai įvyko dėl kelių dalykų – pagrindinis jų buvo, tai  kad paskutiniuosius metus didžiąją laiko dalį praleidau treniruodamasi viena. Nebuvau jokios Crossfit bendruomenės dalimi, kuriai jausčiausi priklausanti, todėl vietoj kelių laimėjimų, jaučiausi turinti kelis pralaimėjimus.


Komanda (bei sporto salės nariai),  visi atvyko į varžybas palaikyti dalyvaujančių (nors norėčiau pastebėti, kad žmonių iš Baltijos šalių palaikymas ir standartinė JK/Velso palaikymo versija labai skiriasi viena nuo kitos... beveik niekas čia nešūkauja ir palaikymas yra labiau solidaresnis...) Tačiau jaučiamas palaikymas ir komandos pasiekimas, kaip bendruomenės buvo didelis. Kaip yra sakoma:  “Visi už vieną, vienas už visus”.


Jaučiausi nuostabiai, nes staigiai tapau bendruomenės dalimi ir man nereikėjo specialiai stengtis dėl to, kad pakliūčiau į ją. Buvau tiesiog priimta be jokio teisimo ar laukimo kol busiu priimta.


Tai buvo tiesiog geras laikas.


Be to, jeigu manote, kad startinis paketas Didžiosios Britanijos varžybose yra geras, todėl kad gaunate NOCCO nemokamai, jums reikia sudalyvauti varžybose Lietuvoje. Šie žmonės žino, kaip turi atrodyti geros varžybos.

Recent Posts

See All